kaspininis ragas
1940-ųjų pabaigoje, kai jaunasis kanadietis išradėjas Gilbertas Hobroughas naudojo stiprintuvą, muzikos transliacijos metu jis netyčia nuėmė garsiakalbio laidą ir įkaitusį laidą priglaudė prie įžeminimo. Tai buvo pavojingas veiksmas, tačiau Hobrough nustebo pamatęs, kad laidai pradėjo trūkinėti ir skleisti muzikinį garsą, kurį neilgai trukus „įgytas laidas“ suprato, kad jis statiškas. Atlikęs tolesnius tyrimus, Hobrough suprato, kad šis klausimas buvo iškeltas apie 1910 m. 1925 m. Vokietijoje buvo užpatentuotas ragas, kuriame magnetiniame lauke naudojamas laidus metalo lakštas. Tuo metu buvo sakoma, kad tai buvo kaspininis ragas. 1920-aisiais ir 1930-aisiais buvo dviejų tipų juostiniai garsiakalbiai, tačiau jie buvo trumpalaikiai. Juostos rago principas – sumontuoti metalinę juostelės plėvelę, kuri gali vibruoti dviejuose magnetuose. Kai metalinė juosta praeis per srovę, pasikeis magnetinis laukas ir skambės vibracija. Kai Hobrough iš naujo atrado kaspininį garsinį garsiakalbį, Quad įkūrėjas Peteris Walkeris Jungtinėje Karalystėje taip pat pardavinėjo garsinį garsiakalbį. Kitą panašų kaspininį ragą, Kelly Ribbon, Jungtinėse Valstijose pristatė Irvingas Friedas, kuris suporavo Kelly aukštuosius dažnius su perdavimo linijos žemaisiais dažniais. Aštuntajame dešimtmetyje Dicko Sequerros sukurtas juostinis ragas piramidei buvo pirmasis, kuris atsisakė rago dizaino. Praėjus trisdešimčiai metų po to, kai Hobrough atrado juostelės ragą, jis tęsė savo tyrimus, naudodamas oro žemėlapių sudarymą ir subsidijuodamas automatinių mašinų patentus, o galiausiai 1978 m. sukūrė juostelę su plokščia dažnio atsaku iki 400 Hz (tuo metu produktas galėjo būti naudojamas tik 600 Hz), ir jis neištirpdavo, nelūždavo ir nesideformavo, o iškraipymas buvo tik 1 proc. Hobrough ir jo sūnus Theodore'as Hobrough taip pat gavo patentą specialiam korpusui be rezonanso poliakriliniam bosui, suporuotam su juostiniu aukštų dažnių garsiakalbiu. Tačiau garsiakalbiai, kuriuos jie gamino su prekės ženklu Jumetite Lab, norėjo visiems suteikti mažesnę kainą, tačiau rinkoje jos neišpopuliarėjo. Vėliau, įskaitant VMPS Audio iš Berklio, Kalifornijos, Gold Ribbon Concepts of Iowa City ir Apogee Corporation of Massachusetts, visi sukūrė juostines garsiakalbių sistemas, kurių pralaidumas didesnis nei Jumetite Lab.
„Gold Ribbon“ gamina plačiausio pralaidumo juostos tvarkykles (200 Hz-30KHz), o vietoj aliuminio jie naudoja auksinę diafragmą, kurios storis yra tik 1 mikronas (milijoninė metro dalis). Tačiau sėkmingiausias yra „Apogee“. Jasonas Bloomas, prekiautojas meno kūriniais ir garso grotuvas, ir jo uošvis Leo Spiegel, išėjęs į pensiją aviacijos ir kosmoso inžinierius, sudaro „Apogee“. Jie naudoja klasikinę juostelės tvarkyklę, skirtą vidutiniam aukštam diapazonui, ir kitą beveik juostelės tvarkyklę, kurios dažnis mažesnis nei 100 Hz. Pastaraisiais metais jie taip pat pridėjo kūginius bosus hibridiniam dizainui, o įvertinimas yra gana aukštas. Taip pat yra tolimas kaspininių ragų šeimos giminaitis – BES (Bertagni Electroacoustic System) pulsuojantis diafragmos ragas. Kaip ir įprastas elektrostatinis garso signalas arba magnetinis garsinis signalas, BES turi atvirą rėmą ir plokščią diafragmą, kuri skleidžia garsą pirmyn ir atgal. Tačiau BES yra ne plona metalinė plokštė, o įvairaus storio putplastis, kuris šiek tiek primena trimatį žemėlapį. Dėl BES konstrukcijos diafragmos paviršius turi įvairius rezonanso režimus. Skirtingos diafragmos dalys vibruoja skirtingais dažniais. Vibracijos būdas yra ne mechaninis stūmoklio tipas, o kamertonas, kuris tolygiai vibruoja su plačiu garso dažnių diapazonu. BES dizainas sukėlė daug ginčų ir, žinoma, galiausiai viskas baigėsi. Vykstant juostinio rago evoliucijai, plokščias ragas virto plokščiu dinamišku ragu, dar vadinamu netikru juostiniu ragu, kurį išrado JAV 3M inžinierius Jimas Winey. Jimas Winey iš pradžių buvo mėgėjas audiofilas. Jam labai patiko elektrostatiniai garsiakalbiai, bet jam atrodė, kad KLH{11}} yra per brangus. Turi būti būdas sumažinti išlaidas. Vieną dieną jis įkvėpė ir sužinojo, kad minkšti keraminiai šaldytuvo durų magnetai yra lengvi, nebrangūs, lengvai pjaustomi ir gaminami bei labai tinka magnetinėms konstrukcijoms. Šis magnetas gali tolygiai vairuoti visą plokščią ir platų diafragmos paviršių ir gali būti naudojamas plastikiniuose diafragmos raguose su dipolio spinduliuote. Jimo Winey sukurta garsiakalbio diafragma turi daug mažų metalinių laidų. Metaliniai laidai gauna signalą iš stiprintuvo ir bendradarbiauja su nuolatinio magneto magnetiniu lauku, kad sukurtų siurbimą ir stūmimą. 1971 m. Winey oficialiai pristatė naujo tipo garsiakalbius, iš pradžių pavadintus „Magnestatic“ (Magnestatic), o vėliau pervadintus „Magneplanar“. „Magneplanar“ sulaukė didelio atgarsio po jo įtraukimo į sąrašą, įskaitant „Strathearn“, „Wharfedale“, „JVC“, „Cerwin-Vega“, „Thorens“ ir kitos kompanijos sukūrė įvairių tipų plokščius dinaminius garsiakalbius, iš kurių garsiausias yra „Infinity“. Infinity Quantum Reference Standard yra su dviem stiprintuvais ir elektroniniais kryžminiais jungikliais. Užuot naudojusi vieną diafragmą, ją sudaro daug mažų diafragmų. QRS yra dviejų metrų aukščio ir vieno metro pločio. Iš viso yra 20 aukštų dažnių garsiakalbių, iš kurių 13 nukreipti į priekį, o kiti – atgal, išdėstyti vertikaliai tiesia linija. Vidutinis diapazonas turi tris monomerus, taip pat išdėstytus vertikaliai. Kartu su 15-colių žemų dažnių garsiakalbiu QRS gali skleisti labai šokiruojantį garsą, o dažnis yra už girdimo diapazono. Vėlesnis EMIT aukštų dažnių garsiakalbis (elektromagnetinė indukcija) ir EMIM vidutinių dažnių diapazonas taip pat yra plokščia diafragma, kuri nėra tokia pati kaip vėliau Genesis panaudotas aukštų dažnių garsiakalbis. Vidutinio diapazono dalyje visi dideli „Genesis“ garsiakalbiai naudoja juostinius monomerus, atsiskiriančius nuo „Infinity“. Tačiau matome, kad milžiniška garsiakalbių architektūra, kurią „Infinity“ sukūrė iš IRS, vis dar yra aukščiausias „Hi-End“ garsiakalbių pavyzdys per daugelį metų. Plokšti garsiakalbiai taip pat turi savo apribojimų. Jo magnetinė struktūra leidžia tik kraštiniam magnetinio lauko srautui sąveikauti su „balso rite“, paskirstyta ant diafragmos, todėl efektyvumas nėra didelis, o šis reiškinys gali egzistuoti iki šiol. Kita vertus, plokščiame garsiakalbyje naudojama diafragma yra sunkesnė nei elektrostatinio garsiakalbio arba juostinio garsiakalbio, o tai riboja jos pralaidumą. Anksčiau tik „Audire“ naudojo plataus diapazono plokščią tvarkyklę, o vėliau buvo pakeistos net pačios „Magneplanar“ kolonėlės. Juostos monomero aukštai derinami su plokščios diafragmos žemaisiais dažniais. Burwen ir Yamaha iš Japonijos gamindami ausines naudojo plokščias diafragmas, o „Pioneer“ atsisakė magnetinių plokščių ir perėjo prie didelės molekulinės masės polimerų gamindami ausines, tačiau atrodo, kad nė vienas iš šių gaminių nebuvo patvirtintas. Sėkmingiausias iš netradicinių Haier ragų yra Haier dizainas. Netrukus po to, kai Winey pagamino pirmąjį plokštuminį dinaminį ragą, vokiečių fizikas Oskaras Heilas sukūrė elegantišką juostinio rago variantą. dalyką jis pavadino pneumatiniu transformatoriumi (Air Motion Transformer).
Haier išradimas labai panašus į plokščią dinamišką garsiakalbį, kuriame naudojama plona plastikinė diafragma, padengta laidžia aliuminio „balso rite“. Tačiau Haier rago diafragma nėra įtempta, o klostuota ir laisvai pakabinta ant lentynos, todėl vielos balso ritė yra vertikalių magnetų krūvos tarpelyje. Kai magnetinė jėga pakaitomis suspaudžia sulenktą ir susiraukšlėjusią diafragmą, atstumkite jas ir oras susispaudžia kartu su garsu. Šis dizainas yra labai efektyvus, o stipri magnetinė jėga ant diafragmos sumažina efektyviąją masės reaktyvumą arba garso varžą, iš kurios kilo pavadinimas „pneumatinis transformatorius“. Tiesą sakant, tokio tipo ragas yra garso transformatorius. Kaip ir garsinis signalas, žemesnė efektyvi kokybė leidžia išplėsti aukštą dažnį. Įprastos Haier tvarkyklės dažnių juostos plotis yra 300 Hz-25 kHz, kuriam išlyginti visiškai nereikia. Nors daktaras Haier yra pilnas pasitikėjimo savo dizainu ir mano, kad jo paties garsiakalbiai yra pagrįsti, o kiti garsiakalbiai yra unikalūs, tačiau dėl prastos gamybos kokybės kontrolės ir prasto žemų dažnių garsiakalbių koordinavimo Haier garsiakalbiai pamažu išnyko. turgus. Liepsnojantis jonų ragas Pabaisa, žinoma kaip Dainuojantis lankas arba žiedinio iškrovimo ragas, tikriausiai labiausiai kėlė baimę, kai Bell Labs Rice ir Kellogg susidūrė su daugybe nežinomųjų. Dar XX amžiaus 20-ajame dešimtmetyje radijo technikai išsiaiškino, kad aukštos įtampos elektros signalas, naudojamas siųstuvui moduliuoti, kartais suformuoja mėlynas skaidrias sferines dujas, o transliacijos garsas sklinda iš sferos. Labai ugningas. Rice'as ir Kelloggas į šį reiškinį nežiūrėjo rimtai, nes garsinis įrenginys neturi pralaidumo ir išskiria daug ozono. 1940-aisiais prancūzų branduolinis fizikas Siegfriedas Kleinas vėl atrado šį reiškinį ir bandė sukurti naują ragą. 1950 metais jis naują gaminį pavadino „jonų ragu“. Šis dizainas, neturintis mechaninio rezonanso, masės ir begalinio atitikimo, atrodo kaip garsiakalbių proveržis. Į jonų garsiakalbių tyrimus investavo „Decca“ Jungtinėje Karalystėje, „Audax“ Prancūzijoje, „Telefunken“ Vokietijoje, „Fane“ Jungtinėje Karalystėje ir „Realon“ Japonijoje, tačiau pirmoji komercializuota rinka buvo „Dukane“ („Electro Voice“) JAV. 1962 m. jie išleido naują produktą pavadinimu Ionovac. Vėliau jis buvo pakeistas į AmericanAudioC om. gamyba, kuri truko ilgą laiką. Kalbant apie patį Siegfriedą Kleiną, kuris nedalyvavo kūrime, jis ir toliau tyrinėjo, kad stebuklingą jonų ragą, kaip ir žvakių šviesą, būtų galima stipriai užpūsti neprarandant muzikos atkūrimo. Kitas jonų rago privalumas yra tai, kad jis yra labai efektyvus. 105 dB garso slėgį galima pasiekti naudojant 10-vatų stiprintuvą, o dažnio atsaką taip pat galima sumažinti iki maždaug 1000Hz. Siegfried Klein dizainą gamina „Magant“ Vokietijoje, tačiau jis uždraustas JAV dėl per didelio ozono lygio ir kito „Hill Plasmatronic“ prekės ženklo, kuris kelia grėsmę „Magant“ išskirtinumui. Lazerių fiziko Alano Hillo sukurtas Plasmatronic ragas veikia tuo pačiu principu kaip ir Siegfriedo Kleino jonų ragas. Jis naudoja kvarcinį vamzdelį, užpildytą specialiomis dujomis, kad sukurtų išlydžio reiškinį, kuris jonizuoja orą ir skleidžia garsą. Atrodo, kad šis procesas yra griaustinio po žaibo reiškinys. Šis ragas pasižymi puikiomis aukšto dažnio charakteristikomis, tačiau kvarcinio vamzdžio eksploatavimo laikas yra ribotas (helis turi būti papildytas kas kelis mėnesius), didelė kaina ir nepatogus naudojimas. „Hill's“ jonų garsiakalbių dažnis svyruoja nuo 700 Hz iki 20 kHz, o 10 pėdų atstumu garso slėgis vis dar yra 90 dB, o žemuosius dažnius valdo tradiciniai kūginiai garsiakalbiai. Ši garsiakalbių pora turi puikų fazės ir amplitudės tiesiškumą, o iškraipymas yra mažesnis nei 1 procentas. Deja, kaina siekia net 10 000 JAV dolerių (didaktiniams garsams populiarinti pridedamas A klasės stiprintuvas, yra ir elektroninis krosoveris), ir savaime suprantama, kad jį perka mažai kas. Tačiau „Hill“ ir „Magant“ jonų garsiakalbiai vis dar parduodami ilgą laiką. „True Cone Horn Walsh“, kurį Ohm pristatė 1985 m., yra pakankamai kūrybingas, kad prilygtų BES, be to, tai yra pirmoji tikrų kūgio ragų pora. „Walsh“ valdo platų 20 Hz-20kHz dažnių diapazoną, naudodamas tik vieną tvarkyklę: kūginė tvarkyklė yra korpuso viršuje, balso ritė ir magnetas viršuje, o diafragma nukreipta į korpuso vidų. Walsh veikia reguliuojamu skaidymu, kai kūgių, reaguojančių į balso ritę, diapazonas mažėja, kai dažnis didėja, o kūgio judesių diapazonas didėja esant žemesniems dažniams.
Nepavykus to pasiekti, kūgis susideda iš kelių koncentrinių žiedų iš skirtingų medžiagų, kurie veikia kaip žemųjų dažnių filtrai. Kuo didesnis žiedas, tuo mažesnis apdorojamas dažnis, žemiausias dažnis priverčia judėti visą kūgį; aukštą dažnį palaiko tik maža diafragma, kuri slopinamai palaiko plokščią dažnio atsaką. Šis dizainas turi gerą tiesiškumą, nepriklausomai nuo fazės ar amplitudės, o svarbiausia, kad jis gali skambėti 180 laipsnių kampu. Kitas kūgio formos rago pavyzdys yra vokiškas mbl 101 ragas. Maždaug 1975 m. Meletzky, kompiuterių prietaisų ir valdymo įmonės savininkas, nustatė, kad sferinis monomeras geriausiai atitinka jo idealą. Sferinio monomero diafragma buvo didesnė nei tradicinio garsiakalbio, kuris galėjo geriau imituoti natūralių muzikos instrumentų veikimą erdvėje. Taigi jis kartu su dviem Berlyno universiteto profesoriais pagamino klostuotą sijono formos apskritą monomerą su aliuminio lakštais. Šis produktas, vadinamas 100, nebuvo oficialiai pristatytas. 1987 m. mbl naudojo anglies pluoštą kaip medžiagą, kad sukurtų aukštų dažnių garsiakalbį, galintį skambėti 360 laipsnių, ir pridėjo daug aliuminio lakštų prie moliūgo formos žemųjų dažnių, kad paleistų stebinantį 101 garsiakalbį. Taip pat yra „Orthophase“ garsiakalbis, kuris labai lengva aliuminio juosta priklijuoja prie visos plastikinės plėvelės, o vėliau įdeda į stiprų magnetinį lauką, o aliuminio juosta elektrifikuojama, kad generuotų vibraciją ir garsą.
raginis ragas
1919 m. amerikiečių fizikas Arthuras G. Websteris išrado eksponentinį rago ragą. Dėl efektyvumo iki 50 procentų (bendrojo judančio ritės rago efektyvumas yra tik 1-10 proc., o „Klipsch“ rago – apie 30 proc.), jis netrukus bus plačiai naudojamas kino teatruose, stadionai ir kitos vietos, kurioms reikalingas didelis garsumas. Didžiausias garsiakalbio bruožas yra didelis efektyvumas, o nedidelis galios garsas gali būti puikus. Jo trūkumas yra tas, kad jis nėra palankus žemo dažnio atkūrimui. Jei norite atkurti žemus dažnius, jums reikia ilgo garso signalo. Kaip pavyzdį paimkite 50 Hz dažnio atkūrimą, rago angos skersmuo turi būti du metrai, o ilgis - daugiau nei penki metrai. 1940 m. amerikiečių inžinierius Paulas W. Klipschas sukūrė sulankstomą žemųjų dažnių garsiakalbį, kurio garsumas tinkamas naudoti namuose. Jis naudojo vairuotoją kambario kampe, o kambario sieną naudojo kaip per didelį garso signalą. Kai Klipschornas šventė savo penkiasdešimtmetį, šio tipo garsiakalbiai vis dar gaminami. „Altec Lansing“, įkurta 1927 m., yra dar viena garsiakalbių legenda. 1956 m. pristatytas A7 „Teatro garsas“ yra populiarus ir šiandien. Britų Vitavox, įkurta 1932 m., 1947 m. išleido CN191 garso signalą, panašų į Klipschorną. Dažnio atsakas pasiekė 20 Hz-20 kHz ir vis dar gaminamas. Rago rago charakteristikos skirsis priklausomai nuo rago ilgio, formos ir naudojamų medžiagų. Iš ankstyvųjų geležies, aliuminio ir cinko ragų jis palaipsniui išsivystė į įvairias medžiagas, tokias kaip plastikas, cementas, mediniai ragai ir sintetinės medžiagos ragai. Tinkamas dizainas gali iš dalies išspręsti mažiau detalios garsiakalbių garso kokybės problemą; jei dizainas netinkamas, atsiras net riaumojantis efektas. Ragus pagal formas galima skirstyti į hiperbolinius, parabolinius, eksponentinius ir kūginius, tarp kurių dažniausiai naudojami eksponentiniai ragai. Kai kurių ragų kryptingumas yra per stiprus, todėl priekyje reikia pridėti akustinį lęšį (Acoustic Lens), kad būtų išvengta
Padidinkite garso sklaidos kampą. Kai kurie supaprastinti sulankstomi ragai buvo pasiūlyti vienas po kito, o kai kuriuose modeliuose naudojami trumpi ragai ir kambario sienos, siekiant sustiprinti vidutinį žemą dažnį iš rago galo ir tuo pačiu metu skleisti aukštus dažnius tiesiai iš kūgio priekio. Tokie užpakaliniai sulankstomi garsiakalbiai paprastai yra geros kokybės. Efektas. Dabartiniai garsiakalbiai dažniausiai naudojami su kūgio tipo žemaisiais dažniais. Kadangi garsinio signalo efektyvumas paprastai viršija 100 dB, jį naudoti nėra taip paprasta. Sėkmingesni gamintojai yra JBL, Electro-Voice, Nordic Einstein, France Jadis (unikalaus Eurythmie 11 pakanka, kad vardas liktų istorijoje), Westlake JAV ir Zingali Italijoje. Be paties vieno bloko tobulinimo, oro pagalvėlė garsiakalbis taip pat galvoja apie garsiakalbius nuo šeštojo dešimtmečio, tikėdamasis, kad tas pats vienas blokas galės parodyti geresnius rezultatus.
Yra du garsiausi dizainai: vienas yra oro pagalvėlės ragas, o kitas - perdavimo linijos ragas.
Oro pagalvės ragas
Stereo įrašai pasirodė 1958 m., o garsas pateko į stereo pasaulį. Skirtingai nuo fono scenos, garsiakalbius reikėjo perdaryti. Vartotojai galėtų tiesiog nusipirkti dar vieną to paties tipo garsiakalbį. Tačiau kaip tik dėl to didelių gabaritų garsiakalbiai nebėra palankūs. Visiems reikia naujų gaminių, kurie būtų maži ir pakankamai žemo dažnio, o oro pagalvėlės garsiakalbiai gaminami taip, kaip reikalauja laikas. Garsiakalbių su oro pagalvėmis populiarumo priežastis turėtų būti krištolinis stiprintuvas, užtikrinantis didelę galią, kuri negeneruoja šilumos, kad būtų galima išspręsti mažo efektyvumo problemą, kurią sukelia oro pagalvės konstrukcija. Oro pagalvės garso signalas taip pat yra didelio galingumo stiprintuvo kaltininkas. Aštuntajame dešimtmetyje daugelis žmonių turėjo tokią koncepciją; jei tai ne didelės galios stiprintuvas, tai nėra gerai, o jei ne oro pagalvėlės ragas, tai nėra pakankamai pažengęs.
Oro pagalvė taip pat yra uždaro dizaino. Kai monomeras juda, jei užpakalinė banga perduodama į priekį, žemo dažnio signalas nutrūks, todėl sukuriama begalinės pertvaros koncepcija. Uždara dėžė taip pat gali veikti kaip begalinė pertvara, sumažinanti tikimybę, kad priekinės ir galinės bangos sąveikaus viena su kita. Boso reflekso tipas yra išvestinis begalinės pertvaros dizainas. Kadangi kūgio dydis ir rezonanso dažnis apribos garsiakalbio žemo dažnio veikimą, sumontavus garsiakalbį su anga, galima išplėsti žemo dažnio atsaką. Angos dydis nustatomas pagal garsiakalbio garsumą ir vieno bloko rezonansinį dažnį. Kai garsiakalbis atspindi ir skleidžia fazės poslinkį, angos ir kūgio skleidžiamas žemas dažnis yra vienodas, todėl atsiranda stiprinimo efektas.
1954 m. Edgaras Villchuras, AR įkūrėjas, pristatė oro pagalvės garso signalą, kad pagerintų greito žemo dažnio slopinimo problemą, kurią sukelia standus įprastų uždaro tipo garsiakalbių oras. Judantis ritės monomeras paprastai susideda iš kūgio ir balso ritės, o kūgio kraštas yra paremtas elastinga medžiaga, todėl jis negali turėti laisvo oro vibracijos dažnio. Jei hermetiškas korpusas yra prikimštas garsą sugeriančios medžiagos, garsiakalbių sistema generuos didesnį vibracijos dažnį nei vien vairuotojas. Edgaras Villchuras supakavo vieną įrenginį, kurio laisvos oro vibracijos dažnis yra apie 10 Hz, į 1,7 kubinės pėdos sandarų korpusą. Garsiakalbio rezonanso dažnis padidinamas iki 43 Hz. Viena vertus, ši konstrukcija labai sumažina sistemos iškraipymą, kita vertus, ji taip pat gali skleisti nuostabų žemą dažnį, tačiau trūkumas yra tas, kad efektyvumas labai sumažėja.
Perdavimo linijos garsiakalbis
Perdavimo linijos garsiakalbiai iš pradžių buvo vadinami labirinto dizainu. Garsiakalbis buvo sumontuotas viename garsiakalbio gale. Per sudėtingą ir ilgą derinimo kanalą bloko galinė banga buvo išsklaidyta iš angos kitame gale. Pirmąjį labirinto dizainą 1936 m. sukūrė Banjamin Olney, skirtą Stromberg-Carson. Jis į labirinto gaubtą įdėjo vieną įrenginį, kurio rezonansinis dažnis yra 50 Hz. Dėl to rezonansinis dažnis sumažėjo iki 40 Hz, o esant pusei 40 Hz Padidėja banga 75-80Hz, todėl gaunami geri žemieji dažniai. Tačiau jis taip pat nustatė, kad atsako kreivė sukėlė daug smailių, o šios smailės atsirado dėl paties garsiakalbio kanalo rezonanso, todėl jis kanale padėjo garsą sugeriančias medžiagas ir kreipiamąsias plokštes, o angoje nukirto dažnius, viršijančius 150 Hz. Labirinto konstrukcija gali pasiekti gerą žemo dažnio išplėtimą, tačiau jį sunku padaryti, be to, norint gauti paprastą uždarą tipą, nėra taip konkurencinga kaip ekonomiškas bosinis refleksas. Todėl šeštajame dešimtmetyje Carsonas vėl reklamavo labirinto dizainą, tačiau jis vis tiek buvo nesėkmingas. Kai labirinto ragas grįžo viduryje{10}}, jis gavo naują pavadinimą – perdavimo linijos ragas.
Galima sakyti, kad perdavimo linijos tipas yra labirintinis, užpildytas sklendėmis kanale. Jo teoriją pasiūlė profesorius AR Bailey iš Bradfordo technologijos instituto Jungtinėje Karalystėje. Jis mano, kad žemųjų dažnių reflekso garsiakalbiai yra linkę skambėti dėl staigaus žemo dažnio slopinimo, pavyzdžiui, elektroniniu būdu staigiai nutraukiant žemus dažnius. Jei už garsiakalbio suprojektuotas begalinis kanalas, kuris sugertų galinės bangos atspindį, nerimą keliančią stovinčią bangą galima pašalinti, todėl jis begalinį kanalą pakeitė garsą sugeriančiais slopintuvais, tokiais kaip ilgo pluošto vilna. Kanalo prievadas išeina, sustiprindamas garsiakalbio žemo dažnio efektą. Profesoriaus Bailey dizainą kadaise perėmė daugelis gamintojų, įskaitant TVF, Infinity, ESS, Radford ir kt. Kai kurie iš jų naudoja kanalą kaip žemųjų dažnių stiprinimą, o kai kurie naudojami slopinimui. Labirinto išėjimo skerspjūvio plotas paprastai yra lygus arba didesnis už vienos diafragmos plotą; perdavimo linijos kanalas palaipsniui mažinamas, o išleidimo angos skerspjūvio plotas yra mažesnis nei diafragmos plotas.
Britas Robertas Frisas pristatė perdavimo linijos dizaino variantą, vadinamą "atsieta antirezonansine linija" DaLine (atsieta antirezonansine linija). Bosas taip pat turi geresnį momentinį efektą nei didelio dydžio monomerai. Šiuo metu nėra garsiakalbių, reklamuojamų kaip „DaLine“ dizaino, tačiau kai kurie žemųjų dažnių reflekso garsiakalbiai pasisėmė įkvėpimo ir juos patobulino. Žmonės, kurie yra pripratę prie hermetiško ar žemųjų dažnių reflekso dizaino, visada turėjo nuomonę apie perdavimo linijos dizainą. Didelė apimtis, sudėtinga struktūra ir nenuspėjamas perdavimo linijos poveikis taip pat trukdė jo vystymuisi. Šiuo metu žinomesni perdavimo linijos tipo gamintojai yra britų TDL (anksčiau vadintas TVF) ir PMC. PMC sėkmingai suprojektavo studijinį klausymosi garsiakalbį su perdavimo linijos tipu, kas dar kartą sukėlė visų susidomėjimą perdavimo linijos tipu.
viso diapazono garsiakalbiai
Garsiakalbių blokas palaipsniui vystėsi nuo vieno viso diapazono dizaino iki kelių kanalų dizaino. Inžinieriai nustatė, kad tarp skirtingų dažnių vienetų yra daug ryšio problemų, įskaitant kryžminimo taškus, kryžminimo nuolydžius, jautrumą, fazę ir kt., dėl kurių gali atsirasti klaidų. Todėl buvo pasiūlytos dvi naujos mąstymo kryptys, viena – viso diapazono garsiakalbis, o kita – bendraašis garsiakalbis. Britas Goodmans kartą paprašė EG Jordan sukurti AXIOM80 monomerą, kuris yra skirtas įrašymui ir klausymui, taip pat yra visžalis plataus diapazono monomero medis. Jordanas ir kitas anglas Watts 1964 m. įkūrė Jordan Watts kompaniją, o tuo metu pradėtas gaminti modelių blokas buvo nuolat gaminamas daugiau nei 20 metų. Šiame viename įrenginyje naudojama dešimties centimetrų metalinė diafragma, berilio bronzinė balso ritė ir kvadratinis rėmas, kuris yra labai išskirtinis. Flagon vazos formos viso diapazono garsiakalbis, kurį Jordanas Wattsas pristatė 1975 m. ir vis dar gaminamas iki šiol, yra vienas iš nedaugelio garsiakalbių, primenančių meno kūrinį. „British Wharfedale“, įkurta 1932 m., taip pat išleido gerą viso diapazono monomerą prieš ir po Antrojo pasaulinio karo. 1958 m. pasikeitus bosui, ji pradėjo kurti pažangias technologijas, tokias kaip kompiuteriai, ir atsisakė viso diapazono monomerų kūrimo. Kita britų bendrovė „Lowther“ visada tvirtino ir daugiau nei 60 metų buvo pasinėrusi į plataus spektro monomerų sritį. Jų monomerai turi baltus nepriklausomus kraštus, centrinius ekvalaizerius ir kt., o jų gaminiai vis dar parduodami Taivane.
Japonijoje yra daug monomerų gamintojų. „Coral“, kuris kažkada buvo žinomas kaip trys geriausi garsiakalbiai kartu su „Pioneer“ ir „Onkyo“, kadaise išleido 20-centimetro viso diapazono monomerą. „Diatone“ tapo pirmąja pokario įmone, gaminusia viso diapazono garsiakalbius 1946 m., ir labai sėkmingai naudojo OP magnetus. 1947 m. ji bendradarbiavo su NHK, kad sukurtų P-62F vieną įrenginį, kuris buvo naudojamas radijo klausymui. Vėliau jis buvo pakeistas į P-610. Visa serija buvo parduodama beveik 40 metų ir tapo legenda Japonijos garso istorijoje. 50-mečio minėjimo išvakarėse „Diatone“ pristatė riboto leidimo proginį gaminį, kuris sukėlė nedidelį ažiotažą. 1973 m. dėl naftos krizės „Fostex“, kuri buvo nepriklausoma nuo Foster motor, pristatė daug naujoviškų produktų, tokių kaip dvigubo kūgio monomerai, biodiafragmos monomerai ir kt. Jie taip pat pristatė didžiausią pasaulyje žemų dažnių garsiakalbį EW800 (80). cm).
bendraašis ragas
Vaikinas. R. Foundtainas 1926 m. įkūrė „Tannoy Company“. 1947 m. sukurtas LSU/HF/15L monomeras yra 38 cm dvipusis koaksialinis dizainas. Šis monomeras atvėrė naują bendraašių garsiakalbių erą. 1953 m. „Tannoy“ pradėjo gaminti „Monitor 15 Silver“ ir kitus studijinius klausymosi garsiakalbius su bendraašiais monomerais, kuriuos perėmė daugelis didžiųjų įrašų kompanijų. Daugelis Decca audiofilinių diskų buvo įrašyti su Tannoy garsiakalbiais šioje eroje. Tannoy koaksialinė koncepcija kilo iš viso diapazono taškinio garso šaltinio dizaino 1930-aisiais. Jis yra paprastos struktūros ir turi linijinės simetrijos ir kryptingumo, mažo iškraipymo ir tikslaus garso bei vaizdo pranašumus. Siekdamas gauti pakankamai žemųjų dažnių, Tannoy toliau didino dydį ir galiausiai panaudojo 38 cm koaksialinį monomerą viršutiniuose garsiakalbiuose, tokiuose kaip Westminster Royal, kuris gali sukurti gana galingą žemą dažnį. Pastaraisiais metais „Tannoy“ ne tik sukūrė dviejų balso ritinių koaksialinius monomerus, bet ir į aukštų dažnių garsiakalbį įrengė tulpės formos bangų kreipiklius, kad pagerintų dažnio atsako sklandumą. Tannoy 70-mečio proga jie išleido naują pavyzdinį Kingdom garsiakalbį, kuris vis dar naudoja bendraašį vidutinių dažnių garsiakalbį, taip pat aukštų dažnių garsiakalbį ir žemųjų dažnių garsiakalbį. Šis garsiakalbis taip pat iliustruoja bendraašio dizaino apribojimus.
Didžiausias Tannoy konkurentas yra KEF (Kent Engineering and Foundary), britų tautiečiai. Jie yra aktyvesni nei Tannoy. 1984 m. jie pristatė ertmių sujungimo technologiją (Coupled Caviy). Unikali koncepcija ir turtingas žemas 104/2 garsiakalbių dažnis sukėlė daug diskusijų. Vienais metais jie prisijungė prie bendraašių garsiakalbių rinkos. 1989 m. KEF dar labiau patobulino ir pristatė bendraašią technologiją, pavadintą Uni-Q. 105/3 garsiakalbis naudoja ertmių sujungimo technologiją ir Uni-Q monomerą vienu metu, o jo našumas yra dar didesnis. KEF Uni-Q įrenginyje yra du dideli ir maži magnetai ant tos pačios važiuoklės, o aukštųjų dažnių garsiakalbis naudoja žemųjų dažnių diafragmą kaip garsinį signalą, kai jis tariamas, kad būtų pasiektas bendraašis ir vienu metu; Tannoy bendraašis blokas nėra toje pačioje plokštumoje, todėl tuo pačiu metu nėra bendraašis.
Įvairūs imitaciniai koaksialiniai dizainai išėjo vienas po kito. „Gauss“, kuri specializuojasi PA ir studijinių klausymosi garsiakalbių gamyboje Los Andžele, JAV, uždėjo dubens formos dangtelį ant aukštųjų dažnių ir įdėjo jį į žemųjų dažnių vidurį, o tai turi gerą įvertinimą. „Siemens“ Vokietijoje taip pat sukūrė koaksialinį įrenginį, prieš 25 cm žemų dažnių garsiakalbį pastatydamas 9 cm aukštų dažnių garsiakalbį, o tada naudodamas akustinį objektyvą difuzijos kampui pagerinti. Daug kalbų sukėlė įėjimas į teatro rinką 1970-aisiais.
Kiti garsiakalbių tipai
Pjezoelektriniai monomerai šiuo metu naudojami tik keliuose aukštų dažnių garsiakalbiuose. Vadinamoji pjezoelektrinė medžiaga (pjezoelektrinė) reiškia medžiagą, kuri išsitempia, susitraukia arba lenkiasi, kai veikia įtampa, pavyzdžiui, kalio natrio tartratas (Rochelle druska), bario titanatas, titanatas, cirkonatas ir kiti kompozitai. Jis buvo naudojamas komponentuose, tokiuose kaip kasetės ir ausinės. Kalbant apie naudojimą ant rago, tai nebus realizuota tol, kol neatsiras daugiakomponentė fluorinta etileno derva, kurią galima ištempti ašine kryptimi, ir aukšto polimero, apdoroto vakuuminiu aliuminiu iš abiejų pusių. Šis monomeras turi gerą tiesiškumą, mažą iškraipymą, gerą trumpalaikį ir gali būti suprojektuotas įvairių formų dėl savo lengvo svorio. Jo trūkumas yra tas, kad jis turi talpinę varžą, todėl kartais reikia specialiai sukurtų perdavimo stiprintuvų.
Be to, yra vožtuvo tipo garsiakalbiai (garsas sukuriamas leidžiant orui tekėti per garsinį signalą iš suspausto oro lizdo), indukcinio tipo, šiluminės trinties tipo ir oficialiai parduodamos plėvelės tipo. „Philips“ iš Nyderlandų pristatė MFB garsiakalbį, kurio garsiakalbių dėžutėje yra stiprintuvas ir aktyvaus grįžtamojo ryšio komponentas, pratęsiantis stiprintuvo grįžtamojo ryšio kilpą iki garsiakalbio balso ritės. „Philips“ gaminiai buvo nesėkmingi, tačiau įkvėpė gamintojus, tokius kaip „Infinity“ ir „Genisis“, sukurti servo stiprintuvą žemųjų dažnių dalyje, kad būtų sumažintas žemųjų dažnių iškraipymas.
